Apie patarles ir priežodžius

Patarlė (lat. sakāmvārds, rus. пословица, vok. Sprichwort, angl. Proverb) – pastovus, paplitęs, tradicijos būdu gyvuojantis posakis (dažniausiai vaizdingas, turintis perkeltinę reikšmę), kuriuo kas nors patariama, pamokoma, paskatinama, sudraudžiama, perspėjama arba apibendrinama, pavyzdžiui: Kalk geležį, kol karšta; Iš guolio nekepsi raguolio; Vienos motinos nevienoki vaikai. Priežodis (lat. paruna, rus. поговорка, vok. sprichwörtliches Redensart, angl. proverbial phrase) – tai frazė, replika, kuria apibūdinamas koks nors įvykis, faktas, kuri išreiškia sakančiojo vertinimą (dažniau pašaipų, nepalankų). Patarlė paprastai būna sakinio apimties, priežodis gali būti ir trumpesnės sintaksinės struktūros: Devintas vanduo nuo kisieliaus; Nei šaukti, nei plaukti. 

Iki XIX a. lietuvių raštijoje patarlės bei priežodžiai vadinti priežodžiais. Šis terminas pasirodė palyginti anksti: Konstantino Sirvydo žodyne „Dictionarum trium linguarum“ (1629) jis pateikiamas kaip lenkų przysłowie ir lotynų proverbium atitikmuo. XIX a. kai kurie lietuviškų raštų leidėjai, pvz., Kajetonas Nezabitauskis, terminą priežodis taip pat vartojo plačiąja prasme, tačiau atsiranda ir patarlės terminas, siejamas su žodžiu patarti. Jį randame Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus raštuose. Laurynas Ivinskis savo kalendoriuose vartoja abu šiuos terminus („Prižodej ir patarles“), tačiau nepaaiškina, ką laiko priežodžiais, o ką patarlėmis. Panašiai elgtasi ir XX a. pradžioje jaunimui skirtame žurnale „Aušrinė“ (1910–1914, 1917, 1919–1926, 1931–1933) ir jos priede „Vasaros darbai“ ([1910]–1912), taip pat „Ateities“ priede „Mūsų tautinės tvėrybos žiedai“ (1911–1914). XX a. folkloristinėje literatūroje įsitvirtino abu terminai. 1930 m. Petras Būtėnas straipsnyje „Patarlės ir priežodžio gyvenimas“ (paskelbta Švietimo darbe, Nr. 1) pabandė nusakyti esminius patarlių bruožus, patarlių ir priežodžių skyrimo principus: patarlės pagrindinės žymės esančios trumpumas, „paprastutė forma“ ir „įsakomoji lytis“, kuria reiškiama kokia nors tiesa; priežodis – „trumpas ritmiško pobūdžio kitaip faktą nusakąs ir turįs kitokią tiesą posakis, kur nėra jokios pamokamosios žymės“; ir patarlėms, ir priežodžiams būdingas „aforizmiškumas“ (Būtėnas 1930: 4). Teigta, kad „nėra reikalo jaukti priežodžio ir patarlės“ (ten pat: 3), tačiau iki šiol patarlės ir priežodžio apibrėžimai varijuoja, o neretai linkstama jų apskritai neskirti. Patarlės ir priežodžiai Patarlių ir priežodžių kartotekoje, eLPP ir LPP kaupiami ir skelbiami kartu. Drauge skelbiami ir tradiciniai palyginimai (Gyvena kaip žirnis prie kelio; Greita kaip apatinė girnapusė), taip pat kai kurie situaciniai posakiai, etiketo formulės.

Dalis lietuviams žinomų patarlių ir priežodžių labai seni, mus pasiekę iš antikinės literatūros, Biblijos. Nemažai literatūrinės kilmės posakių yra radęsi iš pasakėčių. Akivaizdus patarlių bei priežodžių ir kitų tautosakos žanrų ryšys. Lietuviai turi iš pasakų, sakmių, anekdotų kilusių patarlių bei priežodžių. Pavyzdžiui, posakis Šypsosi kaip Kainas su Abeliu mėnulyje sietinas su etiologine sakme apie šiuos du biblinius personažus. Sakmė byloja: 

„Žiloje senovėje du broliai avis ganė. Vieno vardas buvo Kainas, kito – Abelis. Kartą jiedu susipyko. Tada Kainas ėmė ir užmušė Abelį. Paskui grįžo su avių banda namo, o tėvas klausia:

– Kur tavo brolis Abelis?
Kainas atsakė:
– Aš jį užmušiau.
Tada tėvas prakeikė sūnų:
– Kad tu po mirties mėnulyje nešiotum savo brolį ant pečių!
Nuo tada ant mėnulio ir matyti tamsūs ženklai.“ (Ženklai ant mėnulio, KAU p. 12).

Pašmaikštavimai Gal kriaučiaus virta? arba Kriaučius pribuvo! kilę iš anekdotinio siužeto: 

Siuvęs kartą kriaučius ir vakarienę verdant pamatęs, kad gaspadinė dėjo druskos, viena duktė ir dar kita duktė pridėjus. Kriaučius, tą pamatęs, dar penkias saujas druskos pridėjęs. Išvirus atnešė valgyt, bet taip sūru, kad niekas nei paragaut negali. Gaspadinė sakanti: „Aš visai nedaug druskos dėjau, bet kaip nusūdžiau nė pati nežinau.“ „Mama dėjai, ir aš pridėjau,“ – pasakius kita duktė. Trečioji irgi atsiliepus: „Ir aš dėjau.“ Kriaučius neiškentęs ir sakąs: „Ir aš penkias saujas pridėjau.“ O nuo to laiko ir sako: „Su kriaučium.“ 70b(1356). 

Su anekdotinėmis situacijomis susiję ir posakiai Dieve, padėk ir vejančiam, ir bėgančiam (bėgantis vagis duoda išmaldą elgetai ir prašo pasimelsti, kad jo nepavytų. Atbėgęs vejantysis taip pat duoda ir prašo melstis, kad pavyktų pavyti. Tada elgeta meldžiasi: „Dieve, padėk…“), Kas šaukia, tešaukia, o mudu, boba, važiuokim („Važiavo žmogus su rogėmis ir vežėsi savo žmoną. Staiga pasuko, ir boba išvirto. Ta boba rėkia: „Sustok!“, o jis: „Kas rėkia...“ LTR 3920(61) ir kt.

Nemažai priežodžių atkeliavę iš pasakų. Posakyje Davė lapė vilkui patarimą, kaip eketėj žuvis gaudyti atsispindi pasakos apie lapę ir vilką motyvas (ATU 2), Kam klius, kam neklius, o striukiui beuodegiui tikrai klius – frazė iš pasakos apie į medį įsilipusį žmogų ir vienas kitam ant nugaros lipančius vilkus (AT 121). Nesunku atsekti kai kurių patarlių ir mįslių sąsają. Patarlė Kas kitus dengia, tai pats vis nuogas sietina su mįsle „Pati nuoga, kitus dengia. – Adata“ LTR 4165(225/1). Šio ir kai kurių kitų posakių, pvz., Pečius vasarą molis, žiemą brolis, meniniai vaizdai susiformavo menant mįsles, o vėliau perėjo į patarlių žanrą. O štai minklės „Iš ko kvailį pažinsi? – Iš juoko“, „Kas žmogų pakaria ir paleidžia? – Liežuvis“ yra perfrazuotos patarlės.

Ypač daug posakių sietini su tikėjimais. Dalis jų – liaudies meteorologijoje paplitę orų spėjimai. Pavyzdžiui, posakis K a t ė ant krosnies žiemą vadina susijęs su tradiciniais tikėjimais, kad katė prieš šalčius glaudžiasi prie krosnies (AED p. 397). Patarlėse bei priežodžiuose randame ir kitų tikėjimų atspindžių. Tarkime, posakiai apie kregždes K r e g ž d ė parlėkė ir laimę namams parnešė; K r e g ž d ė sugrįžo, ir namuose vaidai išnyko; Namų barniai ir kregždę iš lizdo išvaro; Nepakenčia kaip k r e g ž d ė pikto žmogaus rodo, kad anksčiau tikėta, jog pastogėje lizdą susisukusi kregždė lemia namų laimę ir darną. 
Kaip kitų tautų, taip ir lietuvių patarlių bei priežodžių fondą sudaro ir vietiniai, nacionaliniai posakiai, ir tarptautiniai. Žinomos patarlės Ranka ranką plauna; Kalk geležį, kol karšta; Obuolys nuo obels netoli rieda, Laukas akylas, miškas ausylas vartojamos ir daugeliu kitų kalbų. Skirtingomis kalbomis vartojamų posakių meninio vaizdo komponentai gali šiek tiek skirtis, gali atsirasti nacionalinių posakio versijų. Kiekviena tauta turi tik sau būdingų posakių – su specifiniais papročiais, tikėjimais, mitinėmis būtybėmis, vietovardžiais susijusių, garsų sąskambiais pagrįstų patarlių bei priežodžių, pvz., Turtingam ir aitvaras neša; Bajoras – šunų tavoras; Pasipuošęs kaip Raseinių Magdė ir pan.

Prengė Dalia Zaikauskienė ir Vita Džekčioriūtė-Medeišienė