Trumpa lietuvių patarlių bei priežodžių rinkimo ir skelbimo istorija

Pirmuoju kaupimo ir skelbimo periodu XVI–XVIII a. patarlės ir priežodžiai kaip iliustratyvūs pavyzdžiai teikti religinio pobūdžio raštuose, gramatikose, žodynuose, etnografiniuose aprašuose. Anuomet po vieną kitą tradicinį posakį pateko į Jono Bretkūno ir Mykalojaus Daukšos postiles, Konstantino Sirvydo „Punktus sakymų“. Iš čia šie posakiai yra patekę į Patarlių ir priežodžių kartoteką, ir galiausiai – į LPP. Pvz., iš Jono Bretkūno postilės į LPP III tome paskelbtą biblinės patarlės Greičiau kupranugaris išlįs pro adatos skylutę, nekaip turtuolis paklius į dangų tipą įtrauktas variantas Pigiaus yra kardelu praverti per adatos bullį, nei bagotamuiem įeiti ing dangaus karalysta (kardielius – stipri virvė sieliams ar šiaip kam pririšti; bulė – adatos skylutė, ausis).

http://elibrary.mab.lt/handle/1/21746

Paremiologams pats reikšmingiausias šio laikotarpio šaltinis – Jokūbo Brodovskio „Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių žodynas“. Čia daugybė lietuviškų žodžių pavartojimo atvejų iliustruota patarlių, frazeologizmų, mįslių pavyzdžiais, pastabomis apie lietuvių papročius ir tikėjimus. Patarlių ir frazeologizmų šiame žodyne daugiausia. Štai kaip apie patarles pasakyta ilgoje žodyno antraštėje: „Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių žodynas, kuriame yra tiek Biblijos Senojo ir Naujojo testamento žodžiai, tiek namų apyvokos žodžiai, taip pat daugiau kaip du tūkstančiai lietuviškų priežodžių ir daugiau kaip šimtas mįslių ir kuris tuo būdu yra jei ne visiškai pilnas, tai bent gana išsamus. Visa tai vien Dievo garbei ir lietuvių kalbos mylėtojų labui dideliu vargu ir atsidėjimu sulasė Jokūbas Brodovskis, Trempų precentorius.“ Išliko tik žodyno dalies rankraštis, tačiau Brodovskio surinkti posakiai paplito per kitus leidinius (K. G. Milkaus, G. Neselmano, A. Šleicherio), taip pat pakliuvo ir į Didžiosios Lietuvos raštiją – į A. Baranausko, L. Ivinskio rinkinius. Į kartoteką J. Brodovskio surinkti posakiai išrašyti iš J. Lebedžio parengto leidinio „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.“ (1956).

Svarbus patarlių bei priežodžių rinkimo ir skelbimo etapas – XIX a. su savo romantizmo ir tautinio judėjimo idėjomis, kuomet į lietuvių kalbą išlaikiusius valstiečius imta žiūrėti kaip į tautos pagrindą, o į jų kultūrą, žodinį paveldą – kaip į tautos savitumo išraišką. Simonas Daukantas patarles vertino kaip gerus kalbos pavyzdžius ir išmintingus pamokymus. Jis kaupė kitų sudarytus rankraštinius rinkinius, juos skelbė, panaudojo savo veikaluose. Patarles publikavo Kajetonas Nezabitauskis, bibliografas, literatūrologas, istorikas, vienas iš Žemaičių kultūros sąjūdžio dalyvių. Jo „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų žemaičių ir Lietuvos“ – pirmas naujos mokomosios krypties gausiai iliustruotas elementorius. Į šį elementorių įdėtos 53 patarlės ir priežodžiai – tai pirmasis Vilniuje paskelbtas patarlių pluoštas. Laurynas Ivinskis savo kalendoriuose patarles spausdino nuo 1850 m.: iš pradžių tradicinius posakius eiliavo, paskui teikė originalius. Caro valdžiai uždraudus naudoti lotyniškus rašmenis keliuose kalendoriuose bandė patarles skelbti rusų rašmenimis. Vilius Kalvaitis, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, tautosakos rinkėjas, leidėjas, 1888–1894 aplankė devyniasdešimt Mažosios Lietuvos parapijų, užrašinėjo tautosaką, asmenvardžius ir 1910 m. išleido „Lietuviškų vardų klėtelę“, asmenvardžių, vietovardžių ir trumpųjų pasakymų rinkinį. 1840 m. Vilniuje lenkiškai pasirodė pirmoji lietuvių patarlių knyga – Liudviko Jucevičiaus „Lietuvių liaudies priežodžiai“ („Przysłowia ludu litewskiego“). Antrasis patarlių rinkinys – Motiejaus Valančiaus „Patarlės žemaičių“ (1867), kuriose paskelbta 1300 tekstų. Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomas Valančiaus rankraštis, kurio įžangoje minimos „Patarlės žemaičių“ ir kuriame surašyti Žemaičių vyskupijos miesteliams skirti sueiliuoti posakiai, pvz., Lauksody į jėzuitų trobas sulindo surukusios bobos. Didelį patarlių rinkinį „Przysłowia“ turėjo Antanas Baranauskas: 1871–1880 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstydamas lietuvių kalbą jis į tautosakos rinkimą įtraukė iš įvairių vietų kilusius klierikus.

https://reader.digitale-sammlungen.de/

XX a. pradžioje po spaudos atgavimo garsiųjų XIX a. tautosakos rinkėjų rinkiniai suplaukė į Lietuvių mokslo draugijos saugyklą. Ne vieną patarlių bei priežodžių rinkinį sudarė to meto inteligentai, draugijos nariai bei korespondentai: dideli rinkiniai (per tūkstantį vienetų) gauti iš Kazimiero Maciaus, Aleksandro Fromo-Gužučio, mažesni – iš V. Jagmino, Mečislovo Davainio-Silvestraičio, Igno Končiaus, Mato Slančiausko ir daugybės kitų. Atskirai minėtinas Eduardo Volterio asmuo – jis patarles bei priežodžius rinko ir skelbė jau vadovaudamsis moksliniais principais. E. Volteris stengėsi parodyti užrašytų tekstų tarmines ypatybes, žymėjo užrašymo vietą ir pateikėjų pavardes. Kartu su kita tautosaka ir literatūriniais pavyzdžiais „Lietuviškoje chrestomatijoje“ (I – 1903, II – 1904) paskelbė du pluoštelius patarlių.

Pirmosios nepriklausomybės metais (1918–1940) patarlių sukaupta daug daugiau negu per ankstesnius tris šimtmečius. Šis laikotarpis labai svarbus patarlių bei priežodžių fondo kaupimui. Šio žanro tautosaka, kaip ir kitokia, kaupta Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Tautosakos komisijoje. Didžiausius rinkinius sudarė Vincas Krėvė-Mickevičius. „Tautos ir žodžio“ skiltyse išspausdinti jo paties, taip pat S. Didžiulio, J. Vaičkaus, A. Sabaliausko patarlių rinkiniai. Krėvės vardu pradėtas leisti visų iki tol spausdintų ir rankraščiuose esančių tekstų suvestinis leidinys „Patarlės ir priežodžiai“. Tautosakos komisijai buvo įteikta nemažai vien trumpųjų posakių rinkinių: Mikalojus Kuprevičius (1930 m. Tautosakos komisijai jis įteikė du rinkinius: 8117 patarlių bei priežodžių ir 3230 mįslių), Juliaus Čiutos, Jonas Kempino ir kt.

Antrojo pasaulinio karo metais tautosakos rinkimas buvo beveik nutrūkęs, nedaug nuveikta ir pokario metais. Sovietmečio pradžioje imituojant lietuvių tradicines patarles sukurta „tarybinių patarlių“, kuriose minimas kolūkis, buožė ir pan. Tautosakos rinkimas, skelbimas ir tyrimai po truputį ėmė atsigauti XX a. 6-ajame dešimtmetyje (1952 m. Lietuvių tautosakos rankraštyno fondai, prieš tai buvę Istorijos institute, perduoti reorganizuotam Lietuvių kalbos ir literatūros institutui). 1958 m. išleistas rinkinys „Patarlės ir priežodžiai“ (įvadinį straipsnį parašė K. Grigas ir Ambraziejus Jonynas). Pradėtos rengti tautosakinės, kompleksinės kraštotyros ekspedicijos, tautosaką rinkti imta skatinti mokytojus, moksleivius, studentus. Tautosakos rinkimui ir išsaugojimui reikšminga 7-ojo – 9-ojo dešimtmečių folkloro ir etnografinių ansamblių veikla. Reikšmingas šio laikotarpio leidinys – penkiatomio leidinio „Lietuvių tautosaka“ penktasis tomas „Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai“ su įvadiniu K. Grigo straipsniu (1968).

Renkant tautosaką, sukaupta duomenų ir apie pačius pateikėjus. Išryškėjo netgi rinkinių rūšys. Ypatingas reiškinys patarlių rinkimo istorijoje – pateikėjai-užrašytojai. Vienas iš jų – Martynas Andrulevičius: 1968 m. jis atėjęs į anuometinį Lietuvių kalbos ir literatūros institutą ir pasisiūlęs į magnetofono juostą įkalbėti patarlių. Paprašęs, kad jo nepertraukinėtų, įkalbėjo 262 posakius. Išskirtinė patarlių pateikėja – Ona Bluzmienė (g. Talačkoniuose, Pasvalio vls., gyvenusi Staškavičiuose, Vaškuose, Linkuvoje (Pakruojo r.). Pateikėją 1965 m. tautosakinės ekspedicijos metu „atrado“ K. Grigas ir V. Damskytė. Iš tuomet 60-metės pateikėjos užrašyta nemažai patarlių, taip pat ir kitokios tautosakos. Vėliau O. Bluzmienė pati ėmė rašyti atsiminimus, mirgančius patarlėmis, priežodžiais bei kitokia liaudies frazeologija. Rengiant jos tautosakos ir atsiminimų rinktinę „Linelius roviau, dainavau“, O. Bluzmienė prirašė dar daugiau trumpųjų posakių. Iš viso Lietuvių tautosakos rankraštyne saugoma per 1000 O. Bluzmienės patarlių. Kaip puikūs patarlių pateikėjai minėtini Stepanija Savickaitė, Anelė Čepukienė, Rožė Sabaliauskienė ir daugybė kitų.

Ne vienu atveju stambūs pateikėjo patarlių pluoštai užrašyti kito žmogaus: iš vyresnio užrašo jaunesnis, neretai moksleivis, studentas, labiau išsilavinęs žmogus. Viena iš tokių rinkėjų – Regina Šliogerytė. Ji 1970–1971 m. gimtajame Gulbių kaime (Laukuvos apyl.) surinko per 1000 patarlių, priežodžių, frazeologizmų. Didumos patarlių ir priežodžių pateikėja Rozalija Šliogerienė.

Labai svariai patarlių kaupimo labui yra pasidarbavę mokytojai, ir patys rinkę bei iš atminties užrašinėję tautosaką, ir šiam darbui telkę mokinius. Mokytoja Ona Bleizgienė iš Leipalingio surašė savo motinos Onos Alesienės patarles, taip pat organizavo mokinių tautosakos rinkimą. 1950–1985 m. ji su mokiniais užrašė ir į rinkinius sudėjo per 9000 tautosakos vienetų.

Turima patarlių rinkinių, kur sukauptos kelių ar keliolikos pateikėjų patarlės – tai tarsi bendruomeninė tautosaka: kaimo, miestelio, apylinkės patarlės. Tokie K. Markelio iš Duokiškio, Alberto Ulio iš Uliūnų, tauragniečio Alberto Ruzgo rinkiniai. Iš punskiečio Juozo Vainos gauti keli Punsko–Seinų lietuvių tautosakos rinkiniai, jų bendra apimtis per 5000 tautosakos vienetų, iš jų maždaug pustrečio šimto (245) patarlių bei priežodžių (dalis paskelbta: „Nuo Punsko iki Seinų: iš Juozo Vainos tautosakos rinkinių, 1997, parengė Danutė Krištopaitė).

Patarlių bei priežodžių fondus žymiai pagausino kunigas Antanas Valantinas: jis patarles bei priežodžius rinko kur tik būdamas ir kur tik nugirdęs. Tai, ko gero, nepralenktas XX a. tautosakos rinkėjais – Lietuvių tautosakos rankraštyne 115 jo sudarytų rinkinių (1959–1976 m. A. Valantinas mūsų rankraštynui įteikė 22 patarlių ir priežodžių rinkinius – iš viso 3421 vnt.; užrašinėjo Ramygalos, Šeduvos, Panevėžio, Telšių, Palangos, Radviliškio, Biržų apylinkėse).

Lietuvai 1990 m. atgavus nepriklausomybę, nebeliko jokių nei tautosakos rinkimo, nei skelbimo suvaržymų. Toliau, pagal galimybes, renkamos tradicinės patarlės, taip pat ir dabartinį pareminį fondą pildantys nauji posakiai bei tradicinių posakių perdirbiniai. Reikšmingiausias šio laikotarpio įvykis – K. Grigo iniciatyva pradėtas leisti kapitalinis šaltinių sąvadas „Lietuvių patarlės ir priežodžiai“ (I t. 2000, II t. 2008, III t. 2019).

Rengiant lietuvių patarlių bei priežodžių rinkimo bei skelbimo apžvalgą remtasi Kazio Grigo įvadiniu straipsniu „Nuo pirmųjų raštų iki sistemino leidinio“ sąvade „Lietuvių patarlės ir priežodžiai“ (LPP I 25–42).